Monika Sadauskaitė-Pocė: problemos tampa didžiausiais mokytojais
- Titulinis
- Neformalusis suaugusiųjų švietimas
- Monika_Sadauskaite-Poce
Monikos Sadauskaitės-Pocės gyvenime netrūksta nei gamtos, nei žmonių, nei iššūkių. Moteris pripažįsta, kad yra greita – jos galvoje verda daugybė minčių, o kūnas trokšta jas įgyvendinti. Galbūt dėl to ji suspėja vadovauti kaimo turizmo sodybai, gaminti putinų uogų produktus bei dirbti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidente. Tačiau tai ne visos veiklos ir ne visi atradimai, kuriais gali pasidalinti Monika. Kviečiame susipažinti su jos sėkmės istorija, kurioje mokymasis reiškia nuolatinį domėjimąsi pasauliu.
Monika, Kauno rajono švietimo centras savo rubrikoje dalijasi sėkmės istorijomis. Kas Jums asmeniškai yra sėkmė ir kokį vaidmenį joje vaidina žinių alkis?
Man sėkmė nėra tik pasiekimai ar skaičiai. Sėkmė man yra jausmas, kad gyveni prasmingai. Kad tai, ką darai, turi vertę ne tik tau pačiai, bet ir tavo šeimai, bendruomenei, žmonėms, kurie atvyksta į mūsų sodybą ar ragauja mūsų kuriamus produktus. Labai didelė sėkmė man yra tai, kad galiu tęsti tėvų pradėtą veiklą ir kartu kurti kažką naujo jau su savo vyru bei vaikais. Žinių alkis mano gyvenime turbūt buvo visada. Aš labai smalsus žmogus. Mane domina žmonės, tradicijos, augalai, kelionės, verslas, psichologija, net tai, kaip keičiasi pasaulis. Ir kuo daugiau mokausi, tuo labiau suprantu, kad mokymasis niekada nesibaigia. Kartais atrodo, kad būtent smalsumas mane nuolat stumia pirmyn.
Esate baigusi etnologiją ir domitės liaudies medicina. Kaip šios studijos ir interesai suformavo Jūsų dabartinę veiklą ir kaip pavyksta šias tradicines žinias pritaikyti šiuolaikiniame šeimos versle bei kasdienybėje?
Etnologija mane išmokė matyti giliau. Ne tik tradiciją kaip gražų paprotį, bet kaip žmonių sukauptą patirtį ir išmintį. Studijuodama supratau, kiek daug žinių mūsų senoliai turėjo žinių apie gamtą, augalus, maistą, žmogaus ryšį su aplinka. Gal todėl šiandien mūsų šeimos veikloje labai daug dėmesio skiriame natūralumui ir tikrumui. Putinų sirupas mūsų šeimoje nėra tiesiog produktas. Tai dalelė istorijos. Mano promočiutė gamino putinų sirupą, vėliau tai darė mano tėvai, dabar tęsiame mes. Tačiau kartu tradicijas turime perkelti į šiandieninį pasaulį – suprasti technologijas, maisto saugą, žmonių poreikius. Man labai gražu, kad senosios žinios šiandien gali gyventi moderniai. Kad žmogus gali paragauti produkto ir kartu pajusti ryšį su mūsų kraštu, istorija, šeima.
Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų santykis su mokymusi? Ar suaugus mokytis yra lengviau/įdomiau nei mokyklos suole?
Suaugus mokytis daug įdomiau. Gal todėl, kad dabar mokausi ne dėl pažymio, o todėl, kad man pačiai to reikia. Kai turi savo veiklą, kiekviena nauja žinia labai greitai tampa praktiška. Šiandien mokausi nuolat. Kartais konferencijose, kartais skaitydama straipsnius, kartais kalbėdama su žmonėmis ar stebėdama savo vaikus. Labai daug išmokau tiesiog per gyvenimą. Per klaidas, per problemas, per situacijas, kurių niekas neišmoko universitete. Man atrodo, kad mokymasis nėra atskira veikla. Tai gyvenimo būdas.
Esate tautinio paveldo kūrėja, gaivinate putinų uogų naudojimo tradicijas, spaudžiate sultis, gaminate sirupus. Kiek naujų sričių (chemijos, technologijų, tradicijų tyrinėjimo) Jums teko išmokti visiškai nuo nulio, kad šis šeimos verslas taptų sėkmingas?
Labai daug. Ir turbūt iki šiol mokausi beveik kasdien. Kai pradėjome gilintis į putinų produktų kūrimą, supratau, kad vien tradicinių žinių neužtenka. Reikėjo mokytis maisto technologijų, higienos reikalavimų, produktų ženklinimo, sudėčių, konservavimo procesų, net chemijos pagrindų. Taip pat labai daug teko mokytis apie rinkodarą, socialinius tinklus, fotografiją, dirbtinio intelekto galimybes, vartotojų įpročius. Šiandien net mažas šeimos verslas turi būti labai universalus. Bet man gražiausia, kad visame tame modernume vis tiek lieka mūsų šeimos istorija ir tradicija.
Kaip manote, ar verslumas yra įgimta ar išmokstama savybė?
Man atrodo, kad verslumas labai stipriai išmokstamas. Taip, vieni žmonės galbūt drąsesni iš prigimties, bet verslas labai daug išmoko per patirtį. Verslumas man nėra tik pinigai. Tai gebėjimas matyti galimybes, spręsti problemas, prisitaikyti prie pokyčių, kalbėtis su žmonėmis ir nebijoti pradėti iš naujo. O šitų dalykų galima mokytis visą gyvenimą.
Kaimo turizmo sodybos valdymas ir edukacinė veikla reikalauja labai universalių įgūdžių – nuo vadybos ir rinkodaros iki psichologijos bendraujant su svečiais. Kaip atrandate laiko ir resursų gilinti žinias šiose srityse?
Kartais atrodo, kad mokymasis tiesiog tampa kasdienybės dalimi. Važiuodama automobiliu klausau tinklalaidžių, vakarais skaitau straipsnius, dalyvauju konferencijose, mokymuose, labai daug stebiu kitų šalių turizmo tendencijas. Tačiau daugiausia išmokstu iš žmonių. Iš svečių, studentų, kitų verslininkų, bendruomenių. Man labai įdomu stebėti, kaip žmonės keičiasi, ko jie ieško, kaip keičiasi pats turizmas. Kartais atrodo, kad visas gyvenimas tampa viena didele mokykla.
Kokius kursus ar mokymus yra tekę lankyti ir kur dar norėtumėte pagilinti žinias?
Per metus teko dalyvauti labai įvairiuose mokymuose – nuo turizmo rinkodaros, svetingumo, projektų rengimo, maisto saugos iki lyderystės, komunikacijos ir dirbtinio intelekto naudojimo versle. Labai daug duoda ir tarptautinės konferencijos, kuriose pamatai, kuo gyvena pasaulis. Šiuo metu mane labai domina tvarus turizmas, agro turizmo ateitis, regionų stiprinimas, taip pat natūralių produktų inovacijos. Man atrodo, kuo daugiau sužinai apie pasaulį, tuo geriau supranti savo kraštą.
Tapote Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidente. Tai – didžiulė atsakomybė ir visiškai kitas lygmuo. Kokias naujas pamokas ar kompetencijas teko skubiai įsisavinti užėmus šias pareigas?
Tai buvo labai didelė atsakomybė. Turėjau išmokti matyti ne tik savo šeimos verslą, bet visą Lietuvos kaimo turizmo sektorių. Suprasti skirtingų regionų problemas, teisės aktus, tarptautines tendencijas. Labai stipriai augau komunikacijos, diplomatijos, strateginio mąstymo srityse. Taip pat supratau, kaip svarbu ne tik kalbėti, bet ir girdėti žmones. Kartais geriausi sprendimai gimsta tiesiog iš gebėjimo išklausyti.
Dažnai vadovai sako, kad didžiausias mokymasis vyksta sprendžiant problemas. Kokią didžiausią pamoką išmokote per savo vadovavimo sodybai bei asociacijai metus?
Kad žmogus negali visko padaryti vienas. Ilgą laiką atrodė, kad turiu viską suspėti pati, tačiau viena didžiausių pamokų buvo išmokti pasitikėti kitais žmonėmis ir priimti pagalbą. Taip pat supratau, kad problemos nėra nesėkmė. Dažnai jos tampa didžiausiais mokytojais. Būtent sunkiausiose situacijose žmogus pradeda augti labiausiai.
Yra žmonių, kurie mano, kad baigus studijas mokymasis baigiasi. Ką patartumėte tiems Kauno rajono gyventojams, kurie nori kažką keisti savo gyvenime, pradėti verslą ar naują veiklą, bet bijo, kad jau per vėlu mokytis?
Niekada nėra per vėlu. Man atrodo, kad žmogus sensta ne tada, kai jam daug metų, o tada, kai nustoja domėtis pasauliu. Nebūtina iš karto keisti viso gyvenimo. Kartais užtenka vienų kursų, vieno seminaro, vienos pažinties ar vienos mažos idėjos. Svarbiausia – neleisti sau sustoti. Ir labai dažnai didžiausi pokyčiai prasideda nuo paprasto smalsumo.
Jūsų sodyba ir veikla glaudžiai susijusi su Kauno rajonu (Vilkijos apylinkėmis). Kaip manote, ar mokymasis visą gyvenimą gali padėti stiprinti vietos bendruomenes? Ar dalijatės savo žiniomis su kaimynais, kitais verslininkais?
Tikrai taip. Kai žmonės mokosi, jie tampa drąsesni, atviresni, labiau pasitikintys savimi. O tada stiprėja ir bendruomenės. Man labai svarbu dalintis tuo, ką pati sužinau. Tiek su studentais, tiek su kitais verslininkais, tiek su bendruomenėmis. Man atrodo, kad regionai stiprėja tada, kai žmonės ne užsidaro savyje, o dalijasi žiniomis ir palaiko vieni kitus.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti?
Šiandien rekomenduočiau perskaityti knygą „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“, kurios autorius – Gianluca Gotto. Ši knyga man artima tuo, kad ji labai paprastai, bet giliai kalba apie žmogaus santykį su gyvenimu, nuolatiniu skubėjimu, lūkesčiais ir gebėjimu sustoti. Man atrodo, kad šiandien gyvename labai greitame pasaulyje – nuolat kažką kuriame, planuojame, skubame, siekiame rezultatų. O ši knyga primena, kad gyvenimas vyksta ne tik dideliuose pasiekimuose. Kartais jis vyksta mažuose momentuose, santykiuose, paprastume, gebėjime būti čia ir dabar. Ji man artima ir todėl, kad labai siejasi su mano pačios požiūriu į gyvenimą bei veiklą. Kurdama šeimos verslą, dirbdama bendruomenėje, bendraudama su žmonėmis vis dažniau suprantu, kad žmogui neužtenka vien materialaus augimo. Labai svarbu vidinis balansas, ryšys su savimi, gamta, šeima, prasme. Ši knyga šiandien man naudinga kaip priminimas, kad net intensyviausiame gyvenimo etape reikia nepamesti jautrumo gyvenimui. Kad nereikia visko kontroliuoti. Kartais užtenka judėti pirmyn su pasitikėjimu, nes tikrai gali nutikti kažkas nuostabaus.
Pasvajokite. Kokį galbūt nereikalingą, bet jums pačiai trokštamą įgūdį norėtumėte įgyti?
Pasvajojant, labai norėčiau išmokti dirbti su moliu. Ne tiek dėl rezultato ar konkretaus gaminio, kiek dėl paties proceso. Norėčiau suprasti techniką, pajusti medžiagą, išmokti kantrybės ir kruopštumo. Esu gana greitas žmogus – daug minčių, daug veiklų, nuolatinis judėjimas. O darbas su moliu man atrodo visiška priešingybė. Jis reikalauja sustoti, susikaupti, būti labai čia ir dabar. Ypač detalėse. O būtent kruopštumo smulkmenoms, minimalioms detalėms man pačiai kartais ir pritrūksta. Todėl atrodo, kad toks mokymasis būtų ne tik naujas įgūdis, bet ir savotiška vidinė pamoka man pačiai.
