Kristina Kovalenko: „Žmogus nėra baigtinis projektas“
- Titulinis
- Neformalusis suaugusiųjų švietimas
- Kristina Kovalenko
Šįkart „Sėkmės istorijų“ rubrikoje svečiuojasi viešnia iš Radviliškio – teisininkė Kristina Kovalenko. Nors Kaune ar Kauno rajone ji negyvena, Kauno kryptis jai visuomet buvo svarbi asmeninio ir profesinio augimo vieta. Čia moteris atvyksta į seminarus, renginius ir kultūrines veiklas, todėl jos ryšis su Kaunu ir Kauno rajonu yra paremtas mokymusi, smalsumu ir noru tobulėti. Nenumaldomą norą tobulėti rodo ir Kristinos gyvenimo istorija – nusprendusi paįvairinti savo gyvenimą ji pasuko kiek netikėta kryptimi – tapo gide.
Kristina, Kauno rajono švietimo centras savo rubrikoje dalijasi sėkmės istorijomis. Kas Jums asmeniškai yra sėkmė?
Man sėkmė nėra vien tik pasiekti rezultatai. Sėkmė man pirmiausia yra vidinė būsena – kai galiu jaustis einanti savo keliu, kai mano darbas turi prasmę, kai galiu būti naudinga žmonėms ir kartu neprarasti savęs.
Sėkmė taip pat yra drąsa keistis. Kartais ji atrodo labai paprastai: išdrįsti pradėti mokytis kažko naujo, nepasiduoti rutinai, pripažinti, kad dar ne viską žinai. Man atrodo, kad tikroji sėkmė ateina tada, kai žmogus geba augti, išlikti smalsus ir neprarasti žmogiškumo.
Gyvenate ir dirbate Radviliškyje. Ar Radviliškis jūsų gimtasis miestas, ar jame apsigyvenote vedama gyvenimiškų aplinkybių?
Radviliškis yra mano gimtasis miestas. Tai vieta, kurioje jaučiuosi labai patogiai, savitai ramiai ir savaip saugiai. Čia mane supa pažįstama aplinka, žmonės, prisiminimai, kasdieniai maršrutai ir jausmas, kad esu ten, kur turiu būti.
Man Radviliškis nėra tik geografinė vieta. Tai mano miestas, mano bendruomenė, mano šaknys. Esu laiminga galėdama ne tik čia gyventi, bet ir dirbti savo miestui. Dirbant savivaldoje labai aiškiai supranti, kad miestas – tai ne vien pastatai, gatvės ar dokumentai. Tai žmonės, jų istorijos, poreikiai ir lūkesčiai. Todėl man svarbu savo darbu prisidėti prie vietos, kuri man yra sava ir brangi.
Esu tikra, kad teisininko darbas savivaldybėje reikalauja daug atsakomybės. Kaip teisė atsirado jūsų gyvenime ir koks buvo kelias siekiant šios profesijos?
Teisė mano gyvenime atsirado gana natūraliai – per norą suprasti, kaip veikia valstybė, institucijos, žmonių teisės ir pareigos. Man visada buvo svarbus teisingumo jausmas, aiškumas, gebėjimas argumentuoti ir ieškoti sprendimų.
Kelias į šią profesiją nebuvo vien tik studijos ar diplomai. Tai buvo ir nuolatinis mokymasis, praktika, atsakomybės prisiėmimas, gebėjimas dirbti su žmonėmis. Teisininko darbe neužtenka vien žinoti įstatymą – reikia suprasti situaciją, matyti žmogų, mokėti paaiškinti, kartais nuraminti, o kartais labai tiksliai pasakyti, kur yra ribos.
Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad teisė – sausas ir monotoniškas darbas. Kaip yra iš tikrųjų? Kokia yra jūsų profesinė kasdienybė?
Iš šalies teisė galbūt gali atrodyti sausa, nes ji siejama su dokumentais, teisės aktais, procedūromis. Tačiau iš tikrųjų tai labai gyvas darbas, nes už kiekvieno dokumento dažnai slypi konkretūs žmonės, jų klausimai, problemos, interesai ir lūkesčiai.
Mano profesinė kasdienybė reikalauja atidumo, tikslumo ir kantrybės. Tenka analizuoti teisės aktus, rengti dokumentus, konsultuoti, ieškoti sprendimų, vertinti rizikas. Kiekviena situacija turi savo niuansų, todėl monotonijos čia nėra tiek daug, kiek gali atrodyti. Teisininko darbe labai svarbu ne tik žinios, bet ir gebėjimas išlikti ramiam, objektyviam ir atsakingam.
Pasukote netikėtu keliu – pradėjote lankyti gidų kursus. Kas įvyko jūsų gyvenime, kad nusprendėte imtis tokių pokyčių?
Gidų kursai mano gyvenime atsirado iš smalsumo ir noro pažinti plačiau. Artėjant 40-ajam gimtadieniui, kai po kojomis jau jauti gana stabilų pagrindą, vis dėlto kartais apima jausmas, kad kažko dar trūksta, kad dar norisi daugiau – naujų patirčių, naujo žvilgsnio, naujos veiklos, kuri praturtintų ne tik kasdienybę, bet ir vidinį pasaulį.
Būtent tada nusprendžiau sau pasidovanoti gidų kursus. Tai buvo dovana sau – ne daiktas, o patirtis, žinios ir galimybė išeiti iš įprastos profesinės erdvės bei prisiliesti prie kitos srities: istorijos, kultūros, pasakojimo, bendravimo su žmonių grupėmis.
Tai nebuvo bėgimas nuo teisinio darbo. Greičiau noras papildyti save kita patirtimi. Man visada buvo įdomu, kaip vietos, miestai, pastatai ir žmonės susijungia į istorijas. Gido veikla leidžia pažvelgti į aplinką kitu kampu ir pastebėti tai, pro ką kasdien dažnai praeiname nepastebėdami.
Dabar savaitgaliais gidauju savo mieste ir rajone ir dėl to esu labai laiminga. Kiekvieną grupę pasitinku kaip garbingiausius savo miesto svečius. Man svarbu, kad žmonės ne tik išgirstų faktus, bet ir pajustų vietos dvasią, suprastų, kuo Radviliškis ir jo kraštas yra ypatingi.
Labai gera, kai po ekskursijų išlieka ryšys – kai žmonės padėkoja, kviečia aplankyti jų miestą ar pažada sugrįžti dar kartą. Tokios akimirkos man patvirtina, kad šis kelias buvo labai prasmingas.
Ko iš gidų kursų tikėjotės, ką išsinešėte ir kas mokymosi procese buvo didžiausias iššūkis?
Tikėjausi žinių, bet išsinešiau kur kas daugiau. Gidų kursai suteikė ne tik istorinių, kultūrinių ar praktinių žinių, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi. Jie priminė, kaip gera mokytis ne dėl pareigos, o iš vidinio smalsumo.
Didžiausias iššūkis buvo suderinti mokymąsi su darbu ir kasdieniais įsipareigojimais. Taip pat reikėjo išdrįsti kalbėti grupei žmonių, pasakoti, struktūruoti informaciją taip, kad ji būtų ne tik tiksli, bet ir įdomi. Gidas turi ne perskaityti faktus, o sukurti ryšį su klausytoju – tai labai svarbi pamoka.
Daugeliui sunku suderinti net ir kasdienius darbus, o jūs sugebėjote mokytis iš naujo. Ką patartumėte tiems, kurie jau patogiai įsitaisę savo darbo kėdėje, bet bijo žengti link naujų iššūkių?
Pirmiausia patarčiau nebijoti pradėti mažais žingsniais. Kartais žmonės galvoja, kad naujas iššūkis turi iš karto pakeisti visą gyvenimą, bet nebūtinai. Kartais pakanka užsirašyti į kursus, nueiti į paskaitą, perskaityti knygą, pabandyti kažką, kas seniai kirbėjo mintyse.
Labai svarbu suprasti, kad mokymasis nėra skirtas tik jauniems žmonėms ar tik tiems, kurie keičia profesiją. Mokytis galima bet kuriame gyvenimo etape. Naujos žinios praplečia akiratį, suteikia energijos ir primena, kad žmogus nėra baigtinis projektas. Mes galime augti visą gyvenimą.
Kur šiandien pritaikote gido žinias ir kokius dar kursus ar sritis svajojate prisijaukinti ateityje?
Gido žinios praverčia ne tik tada, kai reikia vesti ekskursiją. Jos praverčia kasdien – bendraujant, pasakojant, geriau suprantant savo kraštą, jo istoriją ir žmones. Šios žinios padeda jautriau matyti aplinką ir labiau vertinti vietą, kurioje gyvenu.
Ateityje norėčiau toliau gilintis į kultūros, istorijos, komunikacijos sritis. Man įdomu viskas, kas padeda geriau suprasti žmogų ir pasaulį. Tikiu, kad kiekviena nauja sritis vienaip ar kitaip papildo ir profesinį, ir asmeninį gyvenimą.
Kas jus pačią labiausiai įkvepia mokytis, stengtis, nepasiduoti rutinai?
Mane labiausiai įkvepia žmonės, kurie nenustoja augti. Tie, kurie, nepaisant amžiaus, pareigų ar gyvenimiškų aplinkybių, išlieka smalsūs, domisi, ieško, kuria. Tokie žmonės primena, kad rutina nėra neišvengiama – dažnai ją galime pralaužti savo pačių pasirinkimais.
Įkvepia ir pats gyvenimas. Kartais nauja mintis ateina iš pokalbio, knygos, kelionės, susitikimo ar net paprastos kasdienės situacijos. Man svarbu neprarasti gebėjimo stebėtis, nes smalsumas yra labai stipri jėga.
Mėgstate skaityti. Kokią dalį jūsų gyvenime užima skaitymas? Ką dažniausiai skaitote?
Skaitymas mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Tai ir poilsis, ir būdas mokytis, ir galimybė pabūti su savimi. Knygos leidžia sustoti, atsitraukti nuo kasdienybės, pažvelgti į situacijas kitų žmonių akimis.
Dažniausiai renkuosi literatūrą, kuri praturtina – tiek grožinę, tiek pažintinę, tiek istorinę. Man įdomios knygos apie žmones, jų pasirinkimus, istorijas, vidinį pasaulį. Kartais norisi rimtesnio turinio, kartais – tiesiog gero pasakojimo, kuris įtraukia ir leidžia pailsėti.
Galbūt galėtumėte pasidalinti paskutine labiausiai patikusia knyga?
Paskutinė labiausiai patikusi knyga – „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“. Tai knyga, kuri mane labai įkvėpė ir tarsi įkrovė dar didesniems tikslams. Skaitydama ją dar kartą pajutau pasididžiavimą savo lietuviška kilme, mūsų istorija ir moterimis, kurios savo laikmečiu buvo stiprios, išmintingos, įtakingos ir nebijančios veikti.
Man labai patinka knygos, kurios ne tik suteikia žinių, bet ir pažadina vidinę jėgą. Ši knyga būtent tokia – ji primena, kad moterys visais laikais kūrė istoriją, darė įtaką sprendimams, gebėjo būti ryškios ir stiprios.
Ant savo miegamojo staliuko taip pat laikau knygą apie Coco Chanel. Ji man primena, kad niekada nereikia pasiduoti – net tada, kai labai sunku. Coco Chanel istorijoje man svarbi ne tik mada ar stilius, bet ir vidinė laikysena, drąsa, savarankiškumas ir gebėjimas išlikti stipria ir elegantiška moterimi net sudėtingomis aplinkybėmis.
Man atrodo, gera knyga visada kažką palieka: mintį, jausmą, klausimą ar naują požiūrį. Būtent dėl to skaitymas man yra ne tik laisvalaikis, bet ir viena iš asmeninio augimo formų.