Gina Vaičiulytė-Poškienė: „Mokymasis visą gyvenimą man nėra sąvoka iš vadovėlio – tai tiesiog gyvenimo būdas“
- Titulinis
- Neformalusis suaugusiųjų švietimas
- Gina_Vaiciulyte-Poskiene
Gina Vaičiulytė-Poškienė – moteris, kuriai pasiduoda kiekvienas žygio takas. Šiuo metu Gina dirba Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyresniąja metodininke ir savo kasdienybėje nuolat susiduria su skirtingų poreikių ir kompetencijų žmonėmis, kuriems organizuoja mokymus. Tačiau Gina ne tik kitus moko, bet ir pati intensyviai užsiima saviugda per aktyvų laisvalaikį ir žygius, kurie jai yra ir laisvalaikis, ir erdvė pasaulio pažinimui.
Gina, papasakokite apie save. Kokius mokslus ir prieš kiek laiko baigėte, ar dirbate pagal specialybę ir kur?
1995 metais sėkmingai baigiau Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijau Vadybinės veiklos organizatorės bakalauro laipsnį. Tai suteikė tvirtą pagrindą organizacinės vadybos, planavimo ir administravimo srityse, kurios vėliau tapo neatsiejama mano profesinės veiklos dalimi. Siekdama nuolat tobulėti ir plėsti savo kompetencijas, 2020 metais grįžau į tą patį universitetą ir sėkmingai baigiau Lyginamųjų kultūrų studijų magistrantūrą. Šios studijos leido man giliau pažinti skirtingų kultūrų sąveiką, tarptautinę perspektyvą ir kultūrinę įvairovę – žinias, kurios šiandien yra itin vertingos dirbant su įvairiomis visuomenės grupėmis.
Šiuo metu dirbu Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje vyresniąja metodininke. Ši pozicija apima platų veiklos spektrą: rengiu mokymų programas, pritaikytas skirtingų poreikių ir kompetencijų lygio dalyviams, taip pat pati vedu mokymus, siekdama dalytis žiniomis ir praktiniais įgūdžiais su bibliotekos lankytojais bei bendruomene. Savo veikloje ypatingą dėmesį skiriu mokymų turinio kokybei ir aktualumui, kiekviena programa rengiama atsižvelgiant į tikslinės auditorijos poreikius, šiuolaikines tendencijas ir praktinį pritaikomumą. Vadybinis išsilavinimas ir kultūrų studijų magistrantūra leidžia man žvelgti į mokymų procesą tiek organizaciniu, tiek kultūriniu bei socialiniu aspektu.
Ar be formalių mokslų esate lankiusi kokius nors kursus, seminarus, paskaitas ar kitas veiklas, kuriose buvo galima pasisemti žinių. Jei taip, ką ir kas labiausiai patiko?
Nuolatinis tobulėjimas yra mano gyvenimo būdas. Profesinis augimas man nėra tik pareiga – tai tapo gyvenimo būdo dalimi. Nuolat ieškau naujų galimybių gilinti žinias ir įgūdžius, tad reguliariai lankau įvairius kursus, susijusius tiek su tiesioginėmis profesinėmis pareigomis, tiek su platesniu asmeniniu tobulėjimu. Viena aktualiausių šiandieninių sričių, kuriai skiriu daug dėmesio, – dirbtinio intelekto įrankių panaudojimas. Domėjimasis šia sritimi apima ne tik profesinį pritaikymą darbe, bet ir kasdienio gyvenimo optimizavimą – ieškau būdų, kaip modernios technologijos gali padėti dirbti efektyviau, kūrybiškiau ir išradingiau.
Glaudžiai su profesine veikla susijusi ir grafinio dizaino programa „Canva" – ne tik pati ja aktyviai naudojuosi, bet ir vedu mokymus kitiems, tad nuolat gilinu šios srities kompetencijas, sekdama naujoves ir išplėsdama dizaino kūrimo galimybes. Tačiau tobulėjimas neapsiriboja vien profesine sfera. Asmeniniame gyvenime taip pat siekiu nuoseklumo ir prasmingo laiko leidimo. Vienas išskirtinių – Šiaurietiško ėjimo instruktoriaus kursų baigimas, kuris atvėrė galimybę ne tik pačiai aktyviai judėti gamtoje, bet ir dalytis šia veikla su kitais bei skatinti sveiką gyvenimo būdą.
Ypatingą vietą gyvenime užima kelionės. Noras pažinti pasaulį paskatino žengti dar vieną reikšmingą žingsnį – praėjusiais metais sėkmingai baigti gidų kursus. Ši patirtis pasirodė kur kas gilesnė nei tikėjausi. Kursai ne tik suteikė praktinių žinių apie ekskursijų vedimą, bet ir iš esmės praplėtė pasaulėžiūrą, padėjo kitaip pažvelgti į istorijos, kultūros ir žmonių tarpusavio ryšius. Tikiu, kad mokymasis neturi pabaigos ir kad kiekviena nauja žinia ar įgūdis praturtina tiek profesinį, tiek asmeninį gyvenimą.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo žygiai?
Žygiai yra mano aistra. Žygeivystė į mano gyvenimą atėjo visiškai natūraliai prieš gerą dešimtmetį, kai ši veikla dar nebuvo tokia paplitusi ir populiari Lietuvoje. Tuo metu žygeivystė nebuvo tokia madinga, socialinių tinklų užpildyta nuotraukomis iš takų ir viršukalnių, o bendraminčių, besirenkančių laisvalaikį gamtoje su kuprine ant pečių, buvo gerokai mažiau. Tad galiu drąsiai sakyti, kad į šią veiklą pasinėriau ne dėl tendencijų, o iš vidinės traukos.
Du dalykai, kurie visada suteikdavo man džiaugsmą ir ramybę – meilė gamtai ir poreikis judėti – tiesiog susijungė į vieną prasmingą veiklą. Keliavimas pėsčiomis tapo idealia išraiška tam, ko ieškojau – galimybės pabūti miškuose, laukuose ar prie vandens, kvėpuoti švariu oru, jausti po kojomis žemę ir tuo pačiu metu aktyviai judėti, stiprinti kūną ir valyti mintis. Laikui bėgant žygiai virto ne tik laisvalaikio forma, bet ir savotiška meditacija. Kiekvienas išėjimas į gamtą – tai galimybė atsitraukti nuo kasdienio skubėjimo, susitelkti į tai, kas svarbu, ir grįžti namo pilnam energijos bei įkvėpimo. Šiandien, kai žygeivystė išgyvena tikrą populiarumo bumą ir vis daugiau žmonių atranda gamtos takus, malonu žinoti, kad ši aistra manyje gyva jau seniai iš pajautimo.
Ar galite žygius įvardinti kaip mokymosi būdą ir jei taip – kodėl?
Tikrai taip! Manau, kad keliavimas žygiuojant – tai mokymasis veikiant. Kiekvienas žingsnis gamtoje moko stebėti aplinką, atpažinti augalus, gyvūnus, orus, reljefą. Tai žinios, kurių neįgysi iš vadovėlio – jas suteikia tik tiesioginė patirtis ir kontaktas su gamta. Žygiuojant nuolat tenka priimti sprendimus – pasirinkti maršrutą, įvertinti oro sąlygas, reaguoti į netikėtas situacijas. Tai ugdo kritinį mąstymą, lankstumą ir gebėjimą spręsti problemas realiu laiku. Ilgesni ar sudėtingesni žygiai išbando ne tik kūną, bet ir charakterį. Ištvermė, kantrybė, gebėjimas įveikti sunkumus – visa tai atsiskleidžia gamtoje ir padeda geriau pažinti save, savo ribas bei galimybes. Žygiuojant su grupe natūraliai ugdomi bendradarbiavimo, komunikacijos ir lyderystės įgūdžiai. Grupėje žmonės dalinasi žiniomis, patirtimi, padeda vieni kitiems – tai autentiškas socialinio mokymosi modelis. Maršrutai dažnai veda pro istorines vietas, etnokulūrinius objektus, unikalias vietoves. Žygiai tampa gyva istorijos ir kultūros pamoka po atviru dangumi. Būdamas gamtoje ir ją stebėdamas, žmogus natūraliai tampa jautresnis aplinkosaugos klausimams. Formuojasi atsakingas požiūris į gamtą – tai vertybinis mokymasis, kuris dažnai būna stipresnis nei bet kokia paskaita.
Ką jums duoda žygiai?
Jei reikėtų trumpai atsakyti – žygiai man duoda viską, ko reikia pilnaverčiam gyvenimui. Tačiau jei kalbėti atvirai, tai pirmiausia gaunu džiaugsmą, pažinimą ir fizinį pajėgumą. Gamta turi nepaprastą galią – ji grąžina žmogų į čia ir dabar. Kai esi tarp medžių, girdi paukščių balsus, jauti vėją ir matai horizontą, visa kasdienė įtampa tiesiog išsisklaido. Žygiavimas man teikia nuoširdų, nesumeluotą džiaugsmą – tokį, kurio neduoda joks ekranas ar komforto zona. Tai džiaugsmas, kylantis iš paprastų, bet tikrų dalykų: gražaus vaizdo nuo kalvos, netikėtai sutikto gyvūno, saulėlydžio miške ar puodelio karštos arbatos po ilgo kelio.
Kiekvienas žygis – tai nauja pamoka. Pažįstu gamtą, vietoves, istoriją ir kultūrą tų kraštų, kuriuose žygiuoju. Stebiu, kaip keičiasi augalija skirtingais metų laikais, kaip atrodo tas pats takas pavasarį ir rudenį, kaip skiriasi Lietuvos miškų ir užsienio kalnų kvapas, garsas, spalvos. Tačiau svarbiausia, kad per žygius pažįstu save pačią – savo ištvermę, charakterį, gebėjimą susitaikyti su nepatogumais ir džiaugtis mažais laimėjimais.
Žygeivystė – tai vienas natūraliausių būdų rūpintis savo kūnu. Be dirbtinės aplinkos, be treniruoklių – tik kūnas, takas ir gamta. Laikui bėgant pastebiu, kaip auga ištvermė, stiprėja kojos, gerėja laikysena, lengviau valdomas kvėpavimas. Fizinis pajėgumas, ugdomas žygiuojant, nėra tikslas pats savaime – tai natūrali nuolatinio judėjimo pasekmė, kuri kasdieniniame gyvenime suteikia energijos, lengvumo ir geros savijautos.
Keliavimas pėsčiomis man taip pat suteikia vidinę ramybę. Gamtoje mintys susistato į savo vietas, problemos sumažėja, o galvoje atsiranda erdvės kūrybiškumui ir įžvalgoms. Neretai geriausios idėjos gimsta ne prie stalo, o ant tako. Žygiai jungia žmones. Bendri maršrutai, įveikti sunkumai, kartu pamatyti vaizdai – visa tai kuria ypatingą ryšį tarp žygiuojančiųjų. Tai erdvė, kurioje žmonės bendrauja atvirai ir nuoširdžiai, be socialinių kaukių. Apibendrinant galiu teigti, kad žygiai man nėra vien laisvalaikio pramoga. Tai gyvenimo mokykla po atviru dangumi, kuri teikia džiaugsmą, stiprina kūną, plečia akiratį ir padeda išlikti savimi.
Gal galite suskaičiuoti kiek žygių jau esate turėjusi? Kuris žygis/ėjimas buvo ilgiausias? O kuris turėjo daugiausia iššūkių?
Per metus įveikiu apie 20 žygių. Kiekvienas žygis skirtingas. Vieni žygiai trumpesni ir ramesni, kiti reikalauja daugiau pasiruošimo ir ištvermės, tačiau kiekvienas palieka savitą įspūdį ir ką nors nauja išmoko. Tačiau vienas žygis išsiskyrė iš visų. Tai portugališkasis Camino takas, įveiktas praėjusiais metais. 350 kilometrų per dvi savaites – tai ne tik fizinis, bet ir psichologinis bei logistinis nuotykis, kuris liko širdyje kaip viena reikšmingiausių gyvenimo patirčių.
Camino tai piligriminis takas, kuriuo šimtmečius keliaudavo piligrimai į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Šiandien juo žygiuoja tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio – kiekvienas su savo istorija, motyvais ir ieškojimais. Tai vieta, kur susitinka kultūros, kalbos, žmonių likimai ir bendras tikslas – eiti į priekį.
Didžiausias praktinis iššūkis buvo tai, kad kiekvieną dieną reikėdavo ieškoti naujos nakvynės vietos. Tai reikalavo ne tik išankstinio planavimo, bet ir lankstumo, gebėjimo greitai orientuotis, prisitaikyti prie aplinkybių ir priimti sprendimus pavargus po ilgo dienos maršruto. Kartais viskas klostydavosi sklandžiai, kartais tekdavo improvizuoti – ir būtent tie nepatogūs momentai vėliau tampa įdomiausiomis istorijomis.
Fizinis krūvis taip pat buvo nemažas. Kasdien 25-30 kilometrų įveikimas reikalauja ne tik stiprių kojų, bet ir valios, disciplinos ir gebėjimo klausytis savo kūno. Kojų skausmas, pūslės, nuovargis – visa tai yra Camino dalis, kurią kiekvienas keliauninkas išgyvena ir įveikia savaip. Tačiau visi sunkumai nublanksta prieš tai, ką šis takas suteikė. Kasdieniai susitikimai su žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių, pokalbiai prie vakarienės stalo, bendras tylus žygiavimas auštant, Portugalijos peizažai – vynuogynai, seni miesteliai, vandenyno kvapas – visa tai padarė nepakartojamą įspūdį, kurį sunku perteikti žodžiais. Camino išmokė gyventi paprastai. Kai ant pečių kuprinė, po kojomis takas ir priekyje dar daug kilometrų, nereikalingi dalykai tiesiog išnyksta, o svarbiausia, kad viskas tampa daug aiškiau nei bet kada.
Taip pat norėčiau paminėti kalnų žygius. Kalnų žygiai yra visiškai kitokia patirtis nei lygumų ar miškų takai. Kiekvienas pakilimas reikalauja daugiau ištvermės, koncentracijos ir valios, tačiau atlygis – vaizdas nuo viršūnės ir tas nepakartojamas pojūtis, kad įveikei save – yra neįkainojamas. Kalnai moko nuolankumo ir kartu suteikia nepaprastos laisvės jausmo. Tai sritis, kurioje dar daug neištirtų takų ir neįveiktų viršūnių – ir tai tik dar labiau veda į priekį.
Koks žygis ar žygiai buvo patys įsimintiniausi ir dėl ko?
Per daugelį žygiavimo metų susikaupė nemažai įsimintinų maršrutų ir patirčių, tačiau keletas jų ypatingai išsiskiria. Vienas įsimintiniausių jau minėtasis portugališkasis Camino kelias. Tačiau ne mažiau brangus širdžiai ir Lietuvos Camino kelias, kurį įveikėme kartu su bendražygiais. Tai buvo savotiška piligriminė kelionė per savąjį kraštą – lėčiau, jautriau ir atidžiau nei įprastai.
Pandemijos laikotarpiu, kai galimybės keliauti buvo ribotos, nepasiduodamos sustojome ir apėjome 100 kilometrų aplink Kauną. Tai buvo žygis, gimęs iš poreikio judėti ir neprarasti ryšio su gamta ir bendražygiais net ir sunkiu metu. Ypač gražus savo idėja buvo žygis 2025 metų vasario 16-ąją. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Vilniuje apėjome Lietuvos kontūrą. Tai buvo ne tik fizinis iššūkis, bet ir jausmingas patriotinis gestas – savotiškas Lietuvos apkabinimas žingsniais.
Labai mėgstu ir teminius žygius, kurie sujungti bendra idėja ar istorija ir kiekvieną kartą pakviečia pažinti kažką naujo. Praėjusiais metais ėjome 10 žygių palei Dubysos upę – nuo pat ištakų iki Nemuno. Tai buvo galimybė stebėti, kaip keičiasi ta pati upė ir jos pakrantės skirtingais metų laikais.
Šiemet bendražygius subūrė teminis ciklas „Lito veidai" – kelionė per Lietuvos kultūrinę atmintį. Jau aplankėme Žemaitės ir Valančiaus gimimo vietas. Vietas, kurios primena, iš kur atėjome ir kas mus formavo.
Ar savo gyvenimą ir veiklas, kuriomis užsiimate galėtumėte pavadinti neformaliuoju mokymusi ar mokymusi visą gyvenimą?
Mokymasis man niekada nebuvo tik formalus procesas, apribotas studijų metais ar universiteto auditorijomis. Jis vyksta nuolat ir natūraliai – per žygius, keliones, kursus, pomėgius ir kasdienius iššūkius. Svarbiausia, kad žinias ne tik kaupiu, bet ir nuolat dalijuosi jomis su kitais. Tad mokymasis visą gyvenimą man nėra sąvoka iš vadovėlio – tai tiesiog gyvenimo būdas.
Ar turite autoritetų, mokytojų, iš kurių semiatės žinių ar įkvėpimo?
Sunku išskirti vieną ar kelis konkrečius autoritetus, nes įkvėpimas ir žinios ateina iš labai skirtingų šaltinių ir žmonių. Kartais tai garsus keliautojas ar rašytojas, kurio knyga pakliūva į rankas tinkamu metu. Kartais tai kolega ar bendražygis, kuris paprastu poelgiu ar žodžiu parodo kitą perspektyvą. Kartais įkvepia visiškai nepažįstamas žmogus, sutiktas ant tako ar mokymų metu.
Turbūt svarbiausia, kad esu atvira. Skaitau, klausausi, stebiu ir semiuosi patirties iš visko, kas supa. Gamta, kelionės, žmonės, knygos, kursai – visa tai yra mano mokytojai. Manau, kad tikrasis autoritetas yra ne vienas konkretus žmogus, o gyvenimas pats savaime – su visais jo iššūkiais, susitikimais ir atradimais.
Kaip derinate įprastą darbą / šeimą / kasdienybę su savęs tobulinimu / naujų įgūdžių įgijimu?
Dažnai manęs klausia, kaip visa tai suspėju suderinti – darbą, šeimą, žygius, kursus, keliones. Atsakymas paprastas: kai yra tikras noras, viskas susidėlioja savaime. Nereikia ieškoti laiko, nes jis atsiranda. Nereikia savęs įtikinėti, tiesiog eini ir darai. Manau, kad laiko stoka dažnai yra ne tikroji priežastis, o tik pasiteisinimas. Kai veikla teikia džiaugsmą ir prasmę, ji natūraliai tampa gyvenimo dalimi.
Ką galėtumėte patarti tiems žmonėms, kurie nori pradėti kažką naujo savo gyvenime, galbūt naują veiklą, gal mokytis, bet bijo?
Mano patarimas būtų paprastas: „Tiesiog pradėk“. Nereikia laukti tinkamo momento, nes jis gali niekada neateiti. Nereikia būti pasiruošusiam tobulai, pakanka žengti pirmą žingsnį. Net ir mažą.
Ir dar vienas dalykas, kurį pati gerai žinau iš patirties – reikia susirasti bendraminčių. Kai šalia yra žmonių, kurie eina tuo pačiu keliu, viskas tampa lengviau ir smagiau. Bendražygiai tai ne tik pagalba sunkiu momentu, bet ir motyvacija. O jei nepavyks iš pirmo karto – nieko baisaus. Kiekviena klaida, kiekvienas nesėkmingas bandymas yra irgi mokymasis. Svarbiausia nepasiduoti ir neprarasti noro.
