Kitos sėkmės istorijos: Arturo Gavėno pažinties su realybe istorija
- Titulinis
- Neformalusis suaugusiųjų švietimas
- Arturas_Gavenas
Arturas Gavėnas – fizikas, informatikas, edukologijos magistras ir statybos inžinierius, turintis 37 metų pedagoginio darbo stažą. Jo veiklų diapazonas apėmė Kauną ir Kauno rajoną – A. Gavėnas dirbo „Rasos“ gimnazijoje, Prekybos ir verslo mokykloje, Girininkų pagrindinėje mokykloje, J. Naujalio muzikos gimnazijoje, Kauno technikos kolegijoje. Šiuo metu išėjęs į išankstinę pensiją, bet teigia gyvenimo mokyklos dar nebaigęs. Dabar jis ne tik vadovauja namo statyboms, bet ir aktyviai ieško darnos bei išminties už švietimo sistemos ribų. Tai nėra tradiciškai suvokiama sėkmės istorija. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris sėkmę supranta kitaip.
Arturai, kuo šiuo metu užsiimate?
Mąstau; gyvenu; vykdau ir vadau (nuo žodžio vadyba) gyvenamojo namo statybą;
Ar be formalių mokslų esate lankęs kokius nors kursus, seminarus, paskaitas ar kitas veiklas, kuriose buvo galima pasisemti žinių. Jei taip, ką ir kas labiausiai patiko?
Deja, studijų metu didžia dalimi gavau tik žinių, todėl sisteminės veiklos metu kursų, seminarų, paskaitų lankiau tik tiek, kiek būtinai reikėjo formaliai mokytojo/dėstytojo atestacijai realizuoti.
Ar savo gyvenimą ir veiklas, kuriomis užsiimate galėtumėte pavadinti neformaliuoju mokymusi ar mokymusi visą gyvenimą?
Taip. Tai ypatingai neformalu! Bet šis „taip“ susijęs su veikla už sistemos ribų: klausimų sau kėlimu, savišvieta, apmąstymais, atsakymų paieška, straipsnių, vadovėlio rašymu, pasiruošimu paskaitoms, išminties krislų paieška, radimu ir rankiojimu.
Ar turite autoritetų, mokytojų, iš kurių semiatės žinių ar įkvėpimo?
Deja, tokie tik už sistemos ribų. Mano autoritetai: Gamta ir jos artefaktai – dėsniai, reiškiniai ir kiti jos kūriniai (pavyzdžiui, krintantis vandens lašas), taip pat gyvenimas. Savo gyvenimo mokytojui skyriau straipsnį: https://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/magister-vitae-gyvenimo-mokytojas-1722674
Kaip derinate įprastą darbą / šeimą / kasdienybę su savęs tobulinimu / naujų įgūdžių įgijimu?
Viskas vyksta atsitiktinai ir savaime: kartu, nuolat, kalbant, tylint, gyvenant, keliaujant link aukščiausios pakopos – paprastumo.
Ką galėtumėte patarti tiems žmonėms, kurie nori pradėti kažką naujo savo gyvenime, galbūt naują veiklą, gal mokytis, bet bijo?
Pradėti gyventi.
Ar turite kokių nors mažų ritualų, kurie padeda nepamesti savęs?
Turiu. Jie nėra maži. Atsakinėdamas į man netinkančius klausimus stengiuosi juos pataisyti sau tinkama linkme atsakymais. Man tai šiuo momentu lyg ritualas, todėl kad atsakinėdamas į šiuos klausimus bandau nepamesti savo tapatybės.
Pirmą kartą susipažinęs su šiais klausimais buvau beveik tikras, kad mandagiai bandysiu išsilaisvinti nuo prašymo į juos atsakyti. Po to atlikau žmonėms jau tūkstantmečius žinomą nusiraminimo ritualą, tada grįžo minčių aiškumas ir nušvito galimybė ištransliuoti dalelę minčių su tam tikra, mano įsitikimu, visuotine nauda.
Ar būna akimirkų, kai pavargstate? Kaip tada atgaunate jėgas?
Taip, pavargstu fiziškai, emociškai, psichologiškai, dvasiškai. Lengviausia, bent kol kas, atgauti fizines jėgas: atsiguli ant „rąsto“ ar ant grindų ir ritmiškai giliai kvėpuoji (dar vienas ritualas). Žymiai sunkiau ir ilgiau trunka atgauti pusiausvyrą po sąveikos su emocine pilkuma, išminties tuštuma, nenoru atitrūkti nuo stacionarios, fizinį vartojimą didinančios mąstymo orbitos, siauru ir buku vien tik ekonominiu horizontu.
Jei reikėtų savo patirtį apibūdinti vienu žodžiu ar sakiniu – koks jis būtų?
Teko laimė ne kartą prisijungti prie Visuotinės išminties aruodo.
Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kelias į suaugusiųjų švietimą? Ar buvo koks nors lūžio momentas, kai supratote, kad tai – Jūsų kryptis?
Šiame klausime yra vienas man reikšmingas ir esminis žodis „kryptis“. Jei klaustumėte apie mano kelionės kryptį, atsakyčiau: link darnos – tam, kad visi išliktume! Šia kryptimi, ypatingai pastaruosius dvidešimt metų, stengiuosi vesti savo mokinių, studentų, kolegų, kaimynų, draugų, giminaičių, ir kitų klausytojų auditorijas.
Jei turėtumėte neribotus resursus, kokį suaugusiųjų mokymosi projektą ar sisteminį pokytį pirmiausia įgyvendintumėte?
Ar galėtumėte įvardinti švietimo sistemos tikslą, minimą LR švietimo įstatyme? Tikslas – tai galutinis/esminis siekis. Jei taip jį suvoktume, o tik taip ir derėtų, tada suprastume, kad LR švietimo įstatyme vien tik uždaviniai, o tikslo nėra!
Jei turėčiau resursų (pirmiausia: daugumos supratimą, visuomenės palaikymą, švietimo bendruomenės norą ir gebėjimą keistis iš esmės, tinkamos krypties geopolitinę valią ir nacionalinę politiką) tiek, kiek reikės, tada imčiausi keisti švietimo sistemos tikslą. Vėliau jį paskelbčiau kaip visos valstybės tikslą ir inicijuočiau jo įtvirtinimą geopolitiniu lygmeniu. Tada nacionalinėje švietimo sistemoje imčiausi iš esmės keisti mokytojų ruošimo sistemą ir, lygiagrečiai, dalykų programas taip, kad jos atlieptų tikslą ir jam tarnautų. Visą ekonominę erdvę sustyguočiau šiam tikslui tarnauti. Koks tas tikslas? Tokio klausimo nebuvo, nors atsakymas jau yra nuskambėjęs. Ar išgirdote?
Kokių trijų savybių labiausiai reikia suaugusiųjų mokytojui, norint užmegzti tikrą partnerystę su besimokančiuoju?
Tikrumo. Nuoširdumo. Drąsos pasakyti „nežinau, „elgiuosi ar elgiausi kvailai“.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria neformalusis suaugusiųjų švietimas Lietuvoje?
Atsakysiu ne apie iššūkius, su kurias susiduria dalyvaujantys švietime. Mano galva, didžiausia bėda yra ta, kad tie, kas dalyvauja įvardintame švietime ir vienoje ir kitoje stalo pusėje, esmingai nesuvokia, kam jie tai daro.
|
Autoriaus prierašas: Atsakymų turinys netelpa į rubriką „Sėkmės istorijos“. Standartiškai suvokiama sėkmė mano istorijoje yra/būtų absoliuti utopija. Aš tai suprantu, čia – mano sėkmė. Kas nesuprantama šiose eilutėse ar tarp jų yra mano suaugusiųjų švietimo paskaitų pavadinimai ir jų turinio dalis. Ar esate pasiruošę tokioms paskaitoms? Kai mokinys pasiruošęs, mokytojas atsiras. Aš nuolat ruošiuosi ir vis atrandu naujų mokytojų. Jei panorėsite, bendradarbiausime. |