Lituanistų sambūris „Tarp praeities ir dabarties“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje lapkričio 28 d. vyko Kauno rajono lietuvių kalbos mokytojų sambūris „Tarp praeities ir dabarties“, skirtas atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Renginį organizavo lietuvių kalbos mokytojų metodinis būrelis ir Kauno rajono švietimo centras. Jau tradicija tapusį lituanistų metinį susitikimą pradėjo Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokės Emilijos Stepšytės atliekama kanklių melodija ir Ugnės Karvelis gimnazijos abiturientės Ramunės Degutytės skaitomos Vytauto Mačernio eilės.

Pirmąjį pranešimą skaitė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, visoje šalyje žinoma ne tik kaip poetė, prozininkė, bet ir kaip keleto biografinių romanų apie rašytojus autorė.  Klausydami lektorės, mokytojai galėjo įsitikinti, kokie modernūs ir aktualūs šiandienos mokykloje gali būti mūsų rašytojai klasikai. Štai Maironis, buvęs išties laisvas žmogus - studijavęs ir  dirbęs užsienyje (Rusija, Šveicarija), šalia dvasinių mokslų, studijavęs literatūrą ir parašęs Lietuvos istoriją, mokėjęs net septynias kalbas, visą gyvenimą paskyrė Lietuvai kurti, tik, deja, ne kartą jautęsis įskaudintas, nesuprastas. O koks įdomus šiuolaikiniam mokiniui gali būti Vytautas Mačernis, jau 23 metų žinojęs, ko siekia, – būti vienu iš tautos vadų, kuris vestų žmones į savęs pažinimą, aukšto lygio išsilavinimą! Kaip akcentavo muziejininkė A. Ruseckaitė, atlikusi daugybę tyrinėjimų, labiausiai stebina rašytojos Žemaitės gyvenimas, kuris tiesiog stulbina savo drąsiais sprendimais, modernumu ir kartu siekiu iki galo išlikti sodiete lietuve. 

Sambūryje dalyvavęs Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros docentas, daktaras Regimantas Tamošaitis teigė, kad tikrieji dalykai atsiveria juos apmąstant, kontempliuojant, tad verta su mokiniais stabtelėti, padiskutuoti. Visa literatūra turinti vesti į mus, o viena iš priemonių sudominti knyga – intriga, problemos iškėlimas. Tarp tikrovės ir kalbos esąs tiesioginis santykis. Anot Vydūno, „per kalbą gauname tai, kas mums teikia pamatus, ir turime tai grąžinti“. Ir čia pirmiausia galima pasitelkti Kristijoną Donelaitį, kurio polifoniška poema „Metai“ – iki šiol vienintelis lietuvių kūrinys, įtrauktas į UNESCO geriausiųjų sąrašą. Donelaitis užduoda kultūrinės tapatybės kodą. Pradėkime aiškintis nuo pirmosios poemos eilutės kiekvieną žodį, ir kokios prasmės atsivers! „Galbūt iškelkime klausimą: kas tikrieji baudžiauninkai – Donelaičio būrai ar mes?“ – provokavo literatūrologas. Pasak jo, „Metai“ – gyvenimo teigimo nuostata, o modernybė esanti klasikos perkūrimas.

Valandos, besibaigiant kalendoriniams metams praleistos Maironio muziejuje kartu su garbiais literatūros žmonėmis, renginyje dalyvavusiems rajono mokyklų lietuvių kalbos mokytojams buvo tikra atgaiva protui ir sielai.

Zigrita Petraitienė, Kauno rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė